Arbatmedžių (mirtenių) istorija | Young Living Essential Oils

Nuo aknės gydymo iki namų statybų nuošaliose Australijos vietovėse... mirtenės pasižymi save pranokstančia reputacija kaip išskirtinai praktiškas augalas. Sužinoję daugiau apie šio visapusiško, veiksmingo augalo istoriją, pastebėsite, kad jo naudojimo būdų – begalė. Kviečiame susipažinti su šios gamtos dovanos – mirtenių (dar vadinamų arbatmedžiu) – istorinėmis ištakomis.

Apie arbatmedžių aliejų: pagrindai

Mirtenės priklauso mirtinių augalų šeimai. Iš viso skaičiuojama apie 300 skirtingų mirtenių genties rūšių krūmų ir medžių. Dėl lupimosi ir plonos žievės šie augalai dar vadinami popieriaus žievės (kas galėjo pamanyti) pavadinimu. Arbatmedžiai tiek atrodo, tiek kvepia egzotiškai, lapai ovalūs, dantyti, jų spalva – nuo tamsios iki pilkai žalios. Jie įprastai užauga iki 6 metrų aukščio ir 4,5 metrų pločio.

Mirtenių medžiai ir krūmai gali būti nuo 1 iki 30 metrų aukščio. Žiedai auga šepetį primenančia forma – kai kurie žmonės juos naudoja buteliams valyti. Mirtenių žiedai dėl saldaus nektaro yra gyvybiškai svarbus maisto šaltinis gyvūnams, paukščiams ir vabzdžiams.

Mirtenė ar arbatmedis: koks pavadinimas?

Mirtenių (lot. Melaleuca) pavadinimas kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio mlas, reiškiančio „juoda“ arba „tamsu“ ir žodžio leuks, reiškiančio „balta“, junginio. Šis oksimoroniškas pavadinimas greičiausiai yra kilęs iš pirmo pripažinto mirtenių egzemplioriaus, kurio žievė buvo balta, tačiau dėl ugnies juodai aprūkusi.

Nors pavadinimas „mirtenė“ nurodo mokslinį mirtinių šeimos genties pavadinimą, šią gentį sudaro skirtingos rūšys ir kiekviena rūšis turi atskirą mokslinį pavadinimą; pvz., Melaleuca aspalathoides ir concinna – krūmams; arba Melaleuca cajuputi ir quinquenervia – medžiams. Melaleuca alternifolia yra viena žinomesnių rūšių, naudojama eterinių aliejų gamyboje.

Pirmasis žinomas arbatmedžio rūšies paminėjimas užfiksuotas 1741 m. Jį užrašė Rumphius, dar prieš dabartinę augalų pavadinimų sistemą. 1767 m. Carl Linnaeus pirmasis pavartojo lotynišką pavadinimą Melaleuca, kuris išliko iki šių dienų. Šis pavadinimas taip pat susijęs su Baeckea, Kunzea ir Leptospermum rūšimis. 1770 m. per kapitono James Cook merginos kelionę į Australiją jūreiviai panaudojo šių skirtingų krūmų lapus kaip alternatyvą arbatai. Nuo to karto prigijo pavadinimas „arbatmedis

Kur auga arbatmedžiai?

Arbatmedžiai auga įvairiose vietovėse, įskaitant ir užpelkėjusius dirvožemius. Kai kurios rūšys gali išgyventi druskingose ir sausose vietovėse, kur augalų veši nedaug. Nors arbatmedžiai kilo Australijoje, šiandien jie auga daugelyje kitų pasaulio šalių – dėl didėjančios jų paklausos ir plataus komercinio naudojimo.

Australijoje jų daugiausia yra šiaurinėje ir vakarinėje dalyse, dalis taip pat auga Tasmanijoje. Vienas iš Melaleuca cajuputi porūšių aptinkamas net Vietname, Tailande ir Mianmare, o Melaleuca howeana rūšis yra endeminė Lordo Hau saloje.

Mirtenė: istorinis naudojimas

Žmonės arbatmedžius ir arbatmedžių aliejų naudoja per amžius. Atsiradęs Australijoje ir išplitęs po pasaulį, arbatmedis tapo naudingu tiek modernioje, tiek čiabuvių bendruomenėse. Aptarkime keletą arbatmedžių panaudojimo būdų.

Kaip arbatmedžius naudoja Australijos aborigenai

Australijos aborigenai, vietiniai Australijos žemyno gyventojai, šimtmečius naudoja mirtenes tiek sveikatai, tiek plaustams ir stogams. Yra nemažai informacijos apie tai, jog bundjalungų aborigenai rytinėje Australijoje arbatmedžius nuo seno naudoja gydydamiesi nuo negalavimų (įskaitant kosulį, peršalimą ir gerklės skausmą), kvėpuodami susmulkintų lapų aromatu ir gerdami mirtenių arbatą. Arbatmedžius jie naudoja odos infekcijoms, įkandimų, įgėlimų ir nedidelių žaizdų gydymui, uždėdami susmulkintus augalo lapus ant pažeistos vietos, o kartais uždėdami šiltą purvo kaukę .

Bundjalungų aborigenai nepaprastai vertina arbatmedžius – tai yra įsišakniję į jų paveldą ir folklorą. Bundjalungai per kartas pasakoja legendą apie princesę Eelemani. Esą princesė Eelemani paliko savo tikrąją meilę ir šeimą, jog leistųsi į kelionę po Naujojo Pietų Velso pakrantę. Ji nežinojo kelio ir baiminosi dėl grįžimo pas savo mylimąjį ir šeimą. Kelionių metu ji kalbėjo su dievais apie Žemę ir planetas, o mainais jie davė jai stebuklingų mirtenių sėklų. Paukščių pagalba princesė Eelemani paskleidė sėklas savo kelionės metu, o mėnulio šviesa atsispindėjo ant popierių primenančios medžio žievės, kad nušviestų jai kelią.

Legenda tęsia, kad per amžius bundjalungai taip pat sužinojo apie stebuklingas medžių savybes. Medžiams apsaugojus princesę, jie pastebėjo, kad medžių lapai apsaugojo juos nuo odos negalavimų ir infekcijų.

Arbatmedžių aliejus

Vietiniai australai – ne vieninteliai, tikintys arbatmedžių nauda. Pražangialapė mirtenė (lot. Melaleuca alternifolia) žinoma dėl iš šio augalo išgaunamo eterinio aliejaus, dar vadinamo arbatmedžių eteriniu aliejumi. Šis masiškai gaminamas aliejus yra lengvai prieinamas rinkoje ir gali būti saugiai naudojamas išviršiniu būdu. Jis pasižymi kamparą primenančiu aromatu. Aliejaus spalva varijuoja nuo bespalvės iki šviesiai geltonos. Šis aliejus dažniausiai naudojamas gydant įvairius negalavimus, susijusius su oda, plaukais ir nagais: juo tepamas tik odos paviršius. Aliejus išgaunamas iš pražangialapių mirtenių lapų. Prekyboje jis parduodamas arba grynas, arba skiestas.

Kita rūšis, Melaleuca cajuput, yra naudojama smulkiųjų mirtenių aliejui gaminti. Šis aliejus naudojamas arimatizuoti maistą, o Pietryčių Azijoje – įvairioms infekcijoms gydyti.

Mirtenes daugiausia sudaro seskviterpenai, monoterpenai ir terpeniniai angliavandeniliai. Šie junginiai yra žinomi dėl priešgrybelinio, antivirusinio ir antibakterinio poveikio. Kai kurių tyrimų duomenimis, arbatmedžių aliejuje (be kitų junginių) yra terpinen-4-olio (1, 2). Kitame tyrime nurodyta, kad arbatmedis turi keletą antibakterinių ir priešgrybelinių savybių ir padidina baltųjų kraujo kūnelių efektyvumą (3). Jo lakieji angliavandeniliai – aromatiniai, keliaujantys oru.

Arbatmedžių aliejaus išorinis naudojimas

Nors kai kurių kultūrų čiabuviai nežinojo apie arbatmedžio cheminius komponentus, jie vis tiek mėgavosi nauda. Žemiau pateikiame įvairių atrastų būdų, kaip naudoti mirtenes, sąrašą.

Rankų dezinfekavimo priemonė

Nors arbatmedžių aliejų naudojo dar Australijos čiabuviai, tačiau tik 1922 metais mirtenes pradėta tirti moksliškai. Atradęs baktericidines savybes, australų chemikas Arthur Penfold patvirtino, kad aliejus nedirgina, t. y. nenudegina odos (13). Tai buvo svarbus atradimas, nulėmęs arbatmedžio išviršinio naudojimo pradžią. Daugelio rankų dezinfekavimo priemonių sudėtyje yra cheminių medžiagų, kurios gali stipriai veikti odą. Tačiau arbatmedžių aliejus gali tapti švelnia alternatyva. Dėl antimikrobinių savybių šis aliejus gali būti naudojamas kaip natūrali rankų valymo priemonė. Viename tyrime nurodoma, jog jis gali turėti poveikį prieš virusus (pvz., E. coli). (4).

Vabzdžių atbaidymo priemonė

Daugelyje vabzdžių atbaidymo priemonių yra chemikalų, kurie taip pat gali būti kenksmingi žmonėms. Remiantis atliktu tyrimu (5), nurodoma, kad arbatmedžių aliejus netgi veiksmingesnis už DEET (N, N-dietil-meta-toluamidą) veikliąją medžiagą, kuri yra pagrindinė daugelio uodų repelentų sudedamoji dalis.

Kūno dezodorantas

Kai kurių natūralių dezodorantų sudedamoji dalis – arbatmedžių aliejus, naudojamas kaip alternatyva kitiems dirbtiniams ingredientams. Nors prakaitas yra bekvapis, vadinamasis „kūno kvapas“ susidaro, kai bakterijos sąveikauja su prakaitu, išskirdamos atliekas (kurios skleidžia kvapą!). Kai kurie žmonės eksperimentuoja su arbatmedžių aliejumi kaip natūraliu dezodorantu, kad sumažintų šių bakterijų kiekį, tad ir blogą kvapą.

Galvos odos priežiūra>/h4>
Dar vienas arbatmedžių aliejaus naudojimo būdas – galvos odos priežiūra. Seborėjinis dermatitas – odos susirgimas, lemiantis atsirandančias pleiskanas ir galvos odos pleiskanojimą, galintis sukelti nepageidaujamą diskomfortą. 2002 m. atliktas 4 savaites trukęs tyrimas, paskelbtas Amerikos dermatologijos akademijos žurnale, parodė, jog 5 % arbatmedžių aliejaus tirpalas buvo veiksmingas 41 % atvejų, o placebas pagerino tik 11 % atvejų.

Nagų grybelio gydymas

Grybelinės nagų infekcijos pasitaiko ganėtinai dažnai. Nors nagų grybelis yra nekenksmingas, tačiau jis gali atrodyti neestetiškai. Nagų grybeliui gydyti yra įvairių vaistų, tačiau kai kurie žmonės mieliau renkasi natūralius produktus, pavyzdžiui, eterinius aliejus. Arbatmedžių aliejus gali būti naudingas nagų grybelio atvejais. Jis gali būti naudojamas vienas arba derinamas su kitomis natūraliomis priemonėmis.

6 mėnesius trukusio tyrimo dalyviai buvo paskirstyti į 2 grupes. 1-osios grupės dalyviai naudojo arbatmedžių eterinį aliejų, o 2-osios – vaistus nuo nagų grybelio. Tiek priešgrybeliniai vaistai, tiek arbatmedžų aliejus davė panašių rezultatų – 60 % žmonių nurodė teigiamus rezultatus (9)..

Pėdų grybelio gydymas

Antrojo pasaulinio karo metu pėdų grybelio protrūkis paveikė šimtus Australijos kareivių ir išguldė juos į ligonines, tačiau veiksmingo vaisto tuo metu nebuvo. Atlikus eksperimentus su arbatmedžių aliejumi buvo nustatyta, kad jis labai padeda gijimo proceso metu. Tad Australijoje tuomet buvo siekiama užtikrinti pakankamas arbatmedžių aliejaus atsargas

Burnos skalavimo skystis

Kai kurie žmonės arbatmedžių aliejumi siekia kovoti su dantų ėduonimi ir blogu burnos kvapu. Vieno tyrimo duomenimis, arbatmedžių aliejus davė geresnių rezultatų nei chlorheksidinas – chemikalas, naudojamas daugumoje burnos skalavimo skysčių (7). Viena problema, su kuria žmonės susiduria naudodami burnos skalavimo skystį, yra aštrus cheminis skonis. Tad arbatmedžių aliejų imta naudoti siekiant sušvelninti šią problemą. Tiesa, nors arbatmedžių aliejus sukuria malonesnį skonį, tačiau jį praryti – pavojinga. Jis gali sukelti rimtų problemų, tokių kaip dirginimas, viduriavimas, pykinimas ar net koma.

Antiseptikas

1922 m. tyrinėdamas arbatmedžių aliejų, Arthur Penfold aptiko, jog šio aliejaus Rideal Walker koeficientas svyruoja tarp 11–13. Iš to jis padarė išvadą, kad šis aliejus – 11–13 kartų efektyvesnis už fenolį (karbolio rūgštį) kovojant su bakterijomis ir grybeliais (13).

Netrukus po to, 1930 m., Australijos medicinos žurnalas paskelbė ataskaitą pavadinimu „Naujas Australijos germicidas“. Joje teigta, kad arbatmedžių aliejumi galima gydyti žaizdas ir infekcijas be žinomo šalutinio poveikio (13). Odos įdrėskimai ir mėlynės gali tapti įvairių mikrobų ir bakterijų veisimosi vieta, todėl, norėdami išvengti bet kokių komplikacijų, atsirandančių dėl infekcijų, kai kurie žmonės, pavyzdžiui, bundjalungų aborigenai, arbatmedžių aliejų naudoja kaip natūralų antiseptiką odos įpjovimams ir sumušimams. Arbatmedžių aliejus naudojamas ne tik kaip antiseptikas, tačiau taip pat kaip priešuždegiminiai vaistai.

Spuogams naikinti

1904 m. kosmetikos gaminių chemikas George Korner išrado pirmąjį odos priežiūros produktą, į kurį įtraukė arbatmedžių aliejų. 1976 m. šiuo produktu imta prekiauti Jungtinės Karalystės parduotuvėse, O šiandien – visame pasaulyje (13). Ankstesni tyrimai taip pat parodė, kad arbatmedžių aliejus gali būti naudojamas kovojant su spuogais, o vienas tyrimas parodė, kad jis yra tris kartus efektyvesnis už placebą (6, 7). Kito tyrimo metu buvo nustatyta, kad jis yra toks pat veiksmingas kaip benzoilo peroksidas – cheminis junginys, naudojamas geriausiuose vaistuose nuo spuogų (10).

Valomosios savybės

Be to, jog arbatmedžių aliejus naudojamas kosmetikoje, jis taip pat naudojamas valymui. Pagrindinis valiklių tikslas – pašalinti dėmes ir nešvarumus, tuo pačiu dezinfekuojant. Arbatmedžių aliejus yra veiksmingas valymui, kaip ir kiti natūralūs produktai, pavyzdžiui, obuolių sidro actas, kurį naudojant galima pašalinti įvairias dėmes.

Mažina odos uždegimą

Dėl priešuždegiminių arbatmedžių aliejaus savybių jį imta naudoti odos uždegimų slopinimui. Tyrime, kuriame buvo lyginamas arbatmedžių aliejaus ir kitų vaistų poveikis, buvo nustatyta, jog arbatmedžių aliejus simptomus sumažino iki 40 % ir tai padarė geriau nei įprasti vaistai. Jis taip pat gali būti naudojamas įkandus vabzdžiams, siekiant mažinant paraudimą ir patinimą. Siekiant geriausių rezultatų, arbatmedžių aliejų dera naudoti kartu su baziniu aliejumi (pavyzdžiui, alyvuogių arba kokosų).

Arbatmedžių priežiūra ir sodininkystė

Arbatmedžiai auga tropinio klimato zonose kaip sodo augalas. Šių medžių gausu parkuose ir soduose, jie taip pat auginami dekoratyviniais tikslais. Pražangialapė mirtenė – visžalis medis, tinkamas sodinti namų soduose ir ūkiuose. Jis gerai auga šiltuose klimatuose, esant daug saulės.

Šis augalas geriausiai veši esant drėgnam dirvožemiui. Vis dėlto svarbu neperlaistyti. Norint išvengti užpelkėjimo, būtina užtikrinti gerą drenažą. Ilgalaikiai potvyniai ir sausros gali labai pakenkti arbatmedžių auginimui. Jei klimatas šiltas, juos galima sodinti kieme; priešingu atveju jie turėtų būti sodinami į indus, kuriuos vasarą galima išnešti į lauką, o žiemą patalpinti viduje.

Arbatmedžiai per sezoną gali užaugti net kelis metrus, o žiedai pradeda žydėti tik po kelerių metų. Atėjus derliaus nuėmimo metui, reikia įsitikinti, kad nebūtų piktžolių taršos. Piktžolės pasiims maistines medžiagas iš dirvožemio ir sumažins jų kiekį medžiams. Siekiat jų atsikratyti, pievose galima ganyti avis, kad jos suvalgytų piktžoles, o vištos gali apsaugoti dirvą nuo nepageidaujamų augalų ir kenkėjų.

Praėjus beveik dvejiems metams nuo pasėjimo, galima imti pirmąjį šių augalų derlių. Arbatmedžių derlius imamas kasmet, siekiant distiliuoti aliejų iš jų lapų. Šis derlius bėgant metams gerėja, nes šių augalų šaknų tinklas stiprėja. Tradiciškai aliejus imamas rankiniu būdu ir distiliuojamas naudojant neapdorotus krūmų distiliatus.

Visame pasaulyje išaugus arbatmedžių aliejaus paklausai, juo aktyviau susidomėjo ir mokslininkai. Australijos arbatmedžių pramonės asociacija (ATTIA), Australijos kaimo pramonės tyrimų ir plėtros korporacija (RIRDC) ir pirminės pramonės departamentas (DPI) pradėjo arbatmedžių veisimo programą. Ši programa leido patobulinti sėklas, kurios 90 % padidino derlių. Tai padėjo ūkininkams ir valdžiai tvariai patenkinti aliejų paklausą nepakenkiant būsimiems ištekliams.

Atsarga naudojant arbatmedžių eterinį aliejų

Kaip jau, ko gero, pastebėjote, arbatmedžių aliejaus naudojimo būdai – tik išviršiniai. Nurijus arbatmedžių aliejaus, jis yra toksiškas žmogaus organizmui, todėl vartokite atsargiai! Tėvai turėtų imtis papildomų priemonių su mažyliais, linkusiais dėti daiktus į burną. Panašiai, šis aliejus turėtų būti laikomas atokiau nuo naminių gyvūnėlių, nes jį prarijus, kai kuriais atvejais gali būti žalingas.

Eterinio aliejaus bandomasis testas

Nors žmonės arbatmedžių aliejų naudoja nuo seno, tačiau kiekvienas individualiai turėtų patikrinti, ar neturi alergijos. Jūs galite atlikti bandomąjį odos testą, užpildami mažą aliejaus kiekį ant nedidelio odos ploto ir tada palaukdami bent 24 valandas, kad pamatytumėte galimus alerginių reakcijų simptomus. Jei oda jautri, sumaišykite arbatmedžių aliejų su baziniu aliejumi, pavyzdžiui, alyvuogių ar kokosų aliejumi.

Young Living rekomenduojami arbatmedžių aliejaus naudojimo būdai

„Young Living“ siūlo arbatmedžių aliejų naudoti įvairiausiais būdais, nepamirštant, kaip kadaise jis naudotas dar senovėje. Tarp šių naudojimo būdų – odos, plaukų priežiūra, buitinės valymo priemonės, oro gaivikliai ir patalynės purškikliai. Tai tik keletas arbatmedžių naudojimo būdų. Šiandien tyrėjams atskleidžiant vis daugiau informacijos, šių būdų, ko gero, tik daugės. Sužinokite daugiau apie tai, kaip rekomenduojame naudoti arbatmedžių aliejų, apsilankę svetainėje YoungLiving.com. Tea Tree Oil at YoungLiving.com!

Shop Tea Tree Oil

Sources

More Essential Oil History

History of
Frankincense

History of
Lavender Oil

History of
Peppermint Oil